Istorijos

 

Taip, turiu marketingo magistro laipsnį, kurį laiką dirbau su viešaisiais ryšiais, projektų valdymu. Palyginti moteriškas pasirinkimas, tiesa? Nors iš tikrųjų dar mokykloje labai domėjausi kompiuteriais ir technologijomis. Manau, jog aš pati tapau stereotipų įkaite, kai reikėjo daryti pasirinkimą, kokią profesinę ateitį rinktis. Įstojau, nebūdama tikra, ar tikrai to noriu. 

 

Tik prieš gerus penkis metus aš vėl pradėjau mąstyti, kaip norėčiau būti IT industrijoje. Tiesą sakant, iki dabar tai, ką gali padaryti IT technologijos ir žmogus, jas įvaldęs, yra magija. To noro vedama padariau minityrimą, informacijos ieškojau internete, kaip gi sekasi moterims IT srityje. Ir ištikro tai, ką radau, straipsniai ir pasakojimai nebuvo daug žadantys: moterų mokymasis buvo vertinamas palankiai, bet tik mažuma jų įsidarbindavo, jos nebuvo paklausios darbo rinkoje, nes yra moterys. Savo aplinkoje taip pat neturėjau sėkmingų pavyzdžių ir kuriam laikui tą mintį iš galvos buvau išmetusi.

 

Tačiau 2015-aisias sužinojau, kad mano draugė įstojo į programavimą profesinėje mokykloje. Tuomet juokais jai papriekaištavau, kodėl manęs nepasiėmė kartu. Matyt, vyliausi, kad drauge būtų buvę drąsiau... Sekiau savo draugės progresą ir mačiau, kaip ji sėkmingai įsidarbino, ir buvo be galo laiminga savo pasirinkimu. Jos padrąsinta ėmiau mokytis savarankiškai, radau internetinius kursus, savarankiškai išmokau programavimo pagrindų ir laukiau priėmimo datos, kol galiausiai pati įstojau į Java programavimo mokymo programą Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre. Toks mano kelias, kuriame, matyt, man reikėjo patvirtinimo, kad tai veikia, kad moterys irgi gali.

 

 

Matyt, laikui bėgant atėjo suvokimas savęs nebestatyti į jokius rėmus. Manau, kad nė neverta galvoti apie bet kokius stereotipus. Reikia daryti tai, kas atrodo teisinga, tai, ko iš tikro labai nori. Jei to noro pakanka, įdėsi dar ir pakankamai darbo, tuomet nereiks ieškoti pasiteisinimų, neliks ir barjerų. 

 

Mokantis man tikrai nebuvo lengva: tuo pačiu metu ir mokiausi, ir dirbau, į šalį nustūmiau savo asmeninį gyvenimą, nepaisiau socializacijos poreikių. Tikrai buvo sunku, bet tą įtemptą periodą suvaldžiau, galvodama, kaip man pasisekė, nes esu ten, kur noriu būti, ir darau tai, apie ką seniai svajojau.

 

O dėl profesinės… Na, juk programavimas yra profesija. Atėjau su tikslu išmokti ‒ šį tikslą mokykloje ir pasiekiau. Manau, kad tikrai nėra reikšminga, kur mokaisi: tiek dėstytojai, tiek profesijos mokytojai skiria tau laiko, perteikia savo patirtį, ir tu įgauni žinių bei gebėjimų, leidžiančių tau startuoti. Galiausiai, viskas priklauso tik nuo tavęs paties  ‒ svarbiausia, kiek tu pats iš to pasiimi, kiek stengiesi, ar dirbi savarankiškai. 

 

 

Nuo praktikos, kurią studijuodami turime atlikti, norint baigti studijas. Tai buvo labai gera patirtis, iš kurios gavau daugiau nei tikėjausi: integracija į tarptautinės įmonės kolektyvą buvo nepaprastai lengva ‒ nuo pat pirmosios dienos buvau šiltai priimta, o darbe dariau tai, ką ir norėjau, tai yra programavau su Java kalba, ‒ žodžiu, jokių staigmenų nebuvo. 

 

Atsidūriau ten gana atsitiktinai. Mėginau pretenduoti kitur, tačiau iš įmonės personalo vadovo gavau atlikti užduotį PHP kalba. Kadangi šitos kalbos nesimokiau, teko iššūkio atsisakyti. Tiesa, personalo vadovas man pasiūlė kitą alternatyvą ‒ įmonę, į kurios praktiką galiu pretenduoti. Tad istorija prasidėjo iš naujo: atlikau užduotį, po kurios buvau pakviesta į pokalbį, trukusį net tris valandas ‒ sulaukiau ir teorinių, ir praktinių klausimų, o vėliau buvau nudžiuginta, jog jie mane priima į praktiką. 

 

Manau, kad psichologinių barjerų esama, tačiau didžiausia problema ‒ visuomenėje vyraujantys stereotipai. Vien moterų apsisprendimas tapti programuotojomis dažnai yra kritikuojamas. Esu išklausiusi ne vieną pasakojimą, kokio visuomenės spaudimo ir nuogąstavimų sulaukia merginos. „Oi, tai kaip tu čia dabar būsi it vyras? Kaip tai yra nemoteriška. Ką tu ten darysi?‟ ‒ taip dažnai yra kvestionuojamas vien tik moters pasirinkimas.

 

Moters IT rinkoje temą prilyginčiau bėgimui su kliūtimis. Pati esu sulaukusi replikos: „Juk tai vyriška profesija. Ar tau nebus per sunku? Backend, Java… ‒ iš viso labai sunku. Gal tu pabandyk žiniatinklį, ten vis tiek juk grožis visas.‟ Esu girdėjusi, kad ir besimokydamos merginos sulaukia pastabų dėl kitokio mąstymo, neva negebėjimo paklausti konkrečiai ir panašiai. Džiaugiuosi, kad aš nesusidūriau su tuo ir nepajutau, kad būčiau vertinama kitaip nei mano kolegos vyrai.

 

Būna atvejų, kai vyrai į panašioje pozicijoje esančią moterį žvelgia pernelyg globėjiškai. Pasitaiko, kad laidomi seksistiniai juokeliai, vertinama apranga. Dar vienas klasikinis atvejis, kai užduodant klausimą komandoje dirbantiems specialistams, moteriai ir vyrui, atsakymo tikimasi žiūrint į vyrą. 

 

Tiesa, kaip jau minėjau, tai yra mano kelegių arba bičiulių istorijos, pati su tuo tiesiogiai nesusidūriau. Matyt, todėl, kad sąmoningai to vengiau ‒ darbo ieškodavau tarptautinio kapitalo įmonėse, kur organizacinė kultūra nėra persmelkta stereotipų, netoleruojama diskriminacija amžiaus, lyties ar kitu pagrindu. Man svarbu, kad darbdavys vertintų žmogų kaip specialistą, svertų jo gabumus: kaip tu tai padarai, kaip greitai išsprendi problemą, ką moki. 

 

 

Taip, kai specialybė tapo gerai apmokama, moterys buvo išstumtos iš šios srities. Buvo pradėta priekaištauti, kad moterys yra pernelyg emocionalios, negali tinkamai susikaupti, jog atliktų šį darbą.  

 

 

Nesu tikra, ar lūžis įvyko. Tam, kad galėtume kalbėti apie lūžį šiuo klausimu, esminiai pokyčiai turi įvykti auklėjant vaikus, o į mokymo programas jau net darželiuose, manau, turėtų būti įtrauktos nesudėtingos programavimo užduotys. O svarbiausia, kad augindami ir ugdydami mergaites suteiktume joms galimybę programuoti, konstruoti, imtis tiksliųjų mokslų bei suvokti, jog galima imtis visko, kas domina, kam turima gebėjimų. Norėčiau, kad kuo greičiau atsikratytume įpročio įrėminti žmones, taip tarsi įgyvendindami visuomenės lūkesčius. 

 

 

Pirmiausia ‒ ekonominė gerovė. Yra apskaičiuota, kad jei moterys sparčiau ateitų į aukštųjų technologijų sektorių, kas reiškia didesnį gaunamą atlyginimą nei įprastai moterys gauna, ūgteltų Lietuvos BVP. Ir tai toli gražu nereiškia, kad moterys, įsiliedamos į neva vyrišką sektorių, atims iš jų darbus. Juk IT sektoriuje nuolat trūksta darbuotojų, tad kiekvienam iš mūsų, moteriai ar vyrui, gebantiems kurti ir mąstyti, vietos užteks. Taip, žinoma, mes esame skirtingi: moterys gali išnešioti kūdikį, vyrai paprastai yra fiziškai stipresni, tačiau visi mes turime gebėjimų, kurie veikiau galėtų vienas kitą papildyti ir atnešti daugiau naudos bendradarbiaujant, o ne konkuruojant.

 

Pasaulyje įmonės jau yra pastebėjusios, kad moterų buvimas kompanijose suteikia daugiau pranašumų palyginti su homogeniška darbuotojų grupe. Dėl šios priežasties įmonės stengiasi pritraukti moterų dėl jų potencialios naudos kompanijos veiklai.