Naujienos

 

Mokyklos laikais, kai reikėdavo pasirinkti profesiją, sakydavau, kad noriu būti kulinaru. Bet pasirinkau šaltkalvio remontininko specialybę, kurią ilgus metus dirbau ir dabar mokykloje galiu perteikti savo žinias mokiniams.

 

 

Kai aš pats mokiausi, pas mus visą laiką buvo du mokytojai. Todėl prisimindamas tuos laikus galvojau, kad ir čia bus lengviau adaptuotis į visą procesą, nes būsime dviese. Ir sužinojau, kad teks dirbti vienam. Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Bet pagalvojau, jei aš jau atėjau dirbti, teks įveikti šį iššūkį. Čia lygiai tas pats kai nemoki plaukti ir tave nustumia nuo liepto ir reikia išplaukti. Mokytoju dirbu iki šiol, vadinasi išplaukiau (juokiasi – aut.past.).

 

 

Pas mane viduje yra vidinė ramybė. Aš tos ramybės padedamas nuryju karčiąją piliulę, apmastau viską, nusiraminu ir bandau iš naujo. Jei, nepavyko iš dešinės pusės, bandau praeiti iš kairės pusės.

Juk jeigu pasiduosi, tai viskas.

 

 

Pastebėjau, kad dabar mokiniai yra tapę labai gerais psichologais. Jie stebi, mąsto. Jeigu mato, kad mokytojai palūžta, tai tada viskas.

Kai vyksta pirmos pamokos, mokiniai labai mane stebi ir aš juos stebiu. Su vienu mokiniu gal bus bendravimas, o su kitu – jokio: visiška užsklanda, apsistatęs keturiomis, aštuoniomis sienomis. Užtrunka kol pavyksta surasti priėjimą.

 

 

Paaiškinu, kokie bus darbai: ką mes darysim, kokia veikla bus, kiek darbų reiks padaryti, iš ko bus atsiskaitymai, kaip vyks balų skaičiavimas. Bet nepamirštu priminti, kad pamokoje galioja ir tam tikra tvarka.

Pastebėjau,  kad labai veiksminga, jei būnu mokinių lygyje. Tuo pačiu leidžiu jiems suprasti, kad jie – mokiniai, o aš – mokytojas. Aišku, per pamokas ir pajuokaujam ir kokią kvailystę padarom, tuomet ir mokiniams būna linksma, ir jie atsiskleidžia. Jie pamato, kad štai, su mokytoju galima ir pašnekėti, ir iš ryto pasisveikinant ranką paspausti. Manau, mokiniai tai vertina.

 

 

Mokiniai ateinantys mokytis po dvylikos klasių būna labai motyvuoti. O tie, kurie ateina po dešimties – ne visi, bet turintys labai daug potencialo. Jeigu pagauni už „siūlo galo“, tai iš jų galima išugdyti labai gerus specialistus.

Pastaruosius kelerius metus ateina mokiniai su kuriais galima kalnus nuversti ir su jais dirbti yra tikrai nuostabu. Jeigu su mokiniais normaliai bendrauji, jeigu jie pamokoje jaučiasi saugiai, tai ir žinios įeina į atmintį, lengviau išmokstama.

Ateinantys po dvylikos klasių mokiniai nori įgyti praktinių žinių. Su jais irgi vyksta labai įdomus darbas, nes šie žmonės daugiau ar mažiau žino apie ką yra kalbama. Ir būna negi taip, kad išsivysto pamokos-diskusijos. Tada visi turime daug naudos.

Yra tokių mokinių, kurie tikri šviesuliai. Jie priima visas žinias. Dažniausiai tai jau dirbantys žmonės, ateinantys įgyti papildomų žinių.

 

 

Nemanau, kad mokinį motyvuoja pažymių rašymas. Net jei blogai atsakiusiam parašysiu dešimtuką, tai bus gerai jam pačiam, gal jo tėvams. Jie galės džiaugtis: „štai, mano sūnus gavo 10“. Bet ar realiai jisai įgijo žinių už tą dešimtuką? Nors iš dalies, pažymys yra motyvavimas, bet man labiau patinka kai mokinys pradeda logiškai mąstyti kaip ką padaryti, kaip išspręsti problemą – štai tokie dalykai yra svarbūs. Mokinys gali ir atmintinai išmokęs temą gauti dešimtuką. Bet ar supras ką nors? Aš abejoju. Iš mokinių prašau supratimo. Nes mechanika, matavimai ar staklių remontas – ne tie mokslai, ten atmintinai nieko nesigaus.

 

Tai vienas iš blogiausių variantų, kuris gali būti profesiniame mokyme. Aš taip sakau, todėl, kad mūsų visas mokymas yra praktika. Mokiniai pas mus ateina tikėdamiesi 30 proc. teorijos ir 70 proc. praktikos.  Manau, nuotolinis mokymosi būdas labiau galėtų tikti tik teorijai.

 

 

Aš manau, mokiniams tikrai būtų įdomu. Bet ar būtų įdomu mokytojui? Kol kas manau, kad man būtų labai nuobodu, jei nebūtų realaus bendravimo, akių kontakto. Be to, mokant tokiu būdu yra grėsmė, kad gerai valdantys kompiuterį ar programas mokiniai gali susigundyti nesąžiningai pasiekti rezultatų. Gal mokinys gerai valdo kompiuterį, o realiai – kiaurymės nepragręžtų. Šaltkalvystėje labai svarbi yra reali praktika rankomis.

 

 

Tai yra labai sena profesija. Kai žmogus išmoko apdirbti metalą, plieną, nuo tų laikų ir prasidėjo šaltkalvystė. Ji visiškai nesusijusi su kalvyste. Tiktai žodžių sandara panaši – šalt ir kalvystė. O iš tiesų – tai yra rankinis metalo apdirbimas šaltuoju būdu.

Šaltkalvystė turi daug atšakų. Būna šaltkalvis santechnikas, šaltkalvis suvirintojas ir daug įvairiausių, o mūsų šaltkalvystė susijusi su staklių remontais, todėl ir darbuotojas vadinamas šaltkalviu remontininku. Mokiniai mokomi kaip suprasti įrenginį, kas ten vyksta viduje, kokios ten detalės, kaip nuspręsti koks gali būti gedimas ir kaip tą gedimą pašalinti. Dirbant nenaudojamas pašildymas ar pakaitinimas, kad metalas taptų minkštesnis ar net įkaistų ir jį būtų lengva apdirbti. Šaltkalvystėje paimamas metalo strypas ar plokštelė ir šaltuoju, rankiniu būdu yra apdirbama. Išimtys taikomos kai reikia pragręžti kiaurymę – tada naudojamos staklytės.

 

Įsivaizduokite, kad norite pasigaminti labai labai skanų tortą, bet nežinote recepto. Susirandate receptą ir pagaminate tortą. Tai šaltkalvyste su braižyba, kaip tas tortas su receptu – norint pagaminti detalę pirmiausia, reikia turėti idėją, o idėją perkelti ant popieriaus lapo. Be šito niekaip. Net ir aš savo idėją visą laiką perkeliu ant popieriaus lapo, t.y. arba susikuriu eskizą, arba pasidarau brėžinį ir tada jau galiu kurti, gaminti gaminį, remontuoti detalę. Kitą dieną užsimanęs padaryti pakeitimus, juos atvaizduoju brėžinyje. Taip pat brėžiniai reikalingi, kai nubraižytos idėjos perduodamos atlikti kitiems. Taigi šaltkalvystė be raižybos neįmanoma.

 

 

Kai braižoma ranka, daug daugiau reikia mąstyti – kaip nubrėžti linijas, kaip parinkti pieštuko storį, kaip jį laikyti, kad vieno pieštuko pagalba galėtum nubrėžti ir ploną ir plačią liniją. Braižant ranka susiformuoja gilesnis supratimas apie darbą, detalę, kuri yra gaminama. O kompiuterio pagalba daugiau nei pusę darbo atlieka programa. Tad bendrai gaunasi 80 proc. braižymas ranka, o 20 proc. – braižymas kompiuteriu AutoCad programa.

 

 

Labai geras pavyzdys yra Kaziuko mugė. Nors ten daug kalvystės darbų, bet ir pats šaltkalvis gali sukurti lygiai tokius pačius gaminius. Niekuo nesiskiria. Vis tik šaltkalvystė yra susijusi su gamyklomis ir fabrikais, t. y. vietomis, kuriose yra įrenginiai. Šaltkalviai šiuos įrenginius remontuoja, juos derina.

Mokiniai kartais painioja automobilį ir stakles ir visą tai vadina tiesiog mašinomis. Jie panašūs bet ir skirtingi. Jeigu – automobiliai, tada jau yra autošaltkalviai, o mūsų atveju viskas susiję su pramonės įrenginiais, t. y. staklėmis ir konvejeriais.

Kartais reikia suderinti įrenginį ir tam reikalinga speciali detalė, kurią reikia pritaikyti prie įrenginio. Tada atsiranda keli variantai. Galima ją nupirkti, jeigu detalė yra padaryta. Bet norint nupirkti reikia laukti. Tad geriausias būdas – pasigaminti. O norint pasigaminti reikia šaltkalviškų žinių, t. y. kaip būtent tą metalo gabalą paversti į reikiamą detalę, kaip detalę pritaikyti prie įrenginio, kad jis toliau veiktų ir įmonė sėkmingai funkcionuotų.

Įmonių atstovai džiaugiasi, kad yra mokoma šaltkalvystės, nes yra reikalingi šaltkalviai, t. y. žmonės atliekantys rankinį metalo apdirbimą.

Manau įmonėse, kuriose nėra programinių staklių, šaltkalviško darbo atliekama tikrai nemažai. Be to šaltkalviai visada reikalingi įmonėse atliekančiose įrenginių remonto darbus. Jeigu įmonė pati pagamino detalę, tai be šaltkalvio, žmogaus, kuris pritaikys tą detalę, įmonė neapsieis. Būna tokių įrengimų, na atrodo, detalė pagaminta, viskas gerai, bet norint ją įdėti į įrenginį, norint kad ji tinkamai veiktų, reikia su dilde pakoreguoti ar kitokį pritaikymą atlikti. Tai be šaltkalvio specialybės šito dalyko, aišku, nepavyktų padaryti.

 

 

Mokiniams visada vardinu du pagrindinius iššūkius: tikslumas ir kantrybė. Daugiau nieko nereikia. Svarbu nepamiršti, kad visas darbas atliekamas rankiniu būdu. Procesas neįvyks per minutę ar dvi. Tai gali užtrukti ir valandą ar pusantros.

O tikslumas svarbus, nes pagamintą detalę taikant prie kitų, reikalingas ypatingas tikslumas pasitelkiant konkrečius metodus.

 

 

Edukaciją paverčiu žaidimu. Ypatingai jeigu ateina ketvirtokai. Duodu dvejus skirtingus metalus ir liepiu įstatyti į spaustuvą, paimti plaktuką ir skaičiuoti, kiek kartų reiks suduoti per metalo plokštelę, kad ji užsilenktų. Mokiniam įdomu, nes vyksta žaidimas ir jie skaičiuoja: vienam - dešimt, kitam ir penkių kartų užtenka.

Supažindinu ir su įrankiais: kas kaip atliekama, matuojama. Net ir tam tikrų faktų pateikimas jiems įdomus. Pvz., atrodo, kad metalo plokštuma lygi ir švelni, bet panaudojus šiuolaikinę metalo matavimo įrangą, paaiškėja, kad paviršius yra nelygus.

Aš jiems pasakau, kad gale visos mūsų pamokos parodysiu „fokusą“. Mokiniai labai stebisi, nes neįsivaizduoja, ką galima padaryti metalo apdirbime – kokį „fokusą“ galima parodyti? O „fokusas“ yra labai paprastas dalykas, jis visada „suveikia“ ir garantuoja, kad mokiniai bus dėmesingi iki pabaigos. Juk „fokusas‘ – tai stebuklas.

Faktas – metalas nedega, bet kai jis yra dildomas, susikaupia labai mažos drožlytės. Ir su kuriomis padaromas triukas – uždegamas degtukas, o drožlytės beriamos ant liepsnos. Drožlėms pasiekus liepsną, gaunasi lyg šaltos ugnies kibirkštys. Visi galvoja, kad metalas dega. Aišku, kad metalas nedega, o sudega tik anglis. Bet koks efektas!

 

Perskaitėte iki galo? Reiškia „fokusas suveikė“.